Mokyklų mokslinio tyrimo institutui – 60

Pradžių pradžia

Sudėtingu pokario metu imtasi pertvarkyti Lietuvos švietimo sistemą. 1949 m. buvo priimtas nutarimas pereiti prie visuotinio privalomojo septynerių metų mokymo, tad sparčiai didėjo mokyklų, mokinių ir mokytojų skaičius.

1945–1946 m. m.

1955–1956 m. m.

Nepilnos vidurinės mokyklos

185

974

Vidurinės mokyklos

92

386

Mokiniai

305 500

407 700

Pedagogai

9 270

23 174

Norint, kad vyktų tolesnis privalomojo mokymo įgyvendinimas, būtų stiprinamas mokyklos ryšys su gyvenimo realijomis, reikėjo neatidėliojant spręsti kylančius mokymo turinio ir metodikos, vadovėlių rengimo, mokymo proceso tobulinimo klausimus.

„1957 m. rugsėjo 27 d. tuometiniai Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto docentai J. Laužikas ir A. Janonis „Tiesos“ redakcijai rašė: „Iki šiol teturime respublikoje keturis pedagogikos mokslų kandidatus, o iš jų teturime tik vieną specialiųjų metodikų mokslų kandidatą. Respublikoje nėra šių dalykų aspirantūros.“ Laiško autoriai, remdamiesi kitų broliškų respublikų pavyzdžiu, siūlė Lietuvoje įsteigti mokslinį pedagogikos tyrimo centrą. Netrukus toks centras ir buvo įkurtas.“

Instituto steigimas

1958 m. birželio 30 d. Lietuvos TSR švietimo ministras M. Gedvilas pasirašė įsakymą dėl Mokyklų mokslinio tyrimo instituto įsteigimo. Tuomet institutui buvo patvirtinti 44 etatai. Pirmuoju Mokyklų mokslinio tyrimo instituto direktoriumi buvo paskirtas doc. Alfonsas Gučas. Iki 1958 m. pabaigos institute buvo suburta 29 darbuotojų komanda.

Pirmojo instituto direktoriaus prof. Alfonso Gučo atsiminimai apie darbuotojų paiešką:

„Sunkiau buvo rasti mokslinių bendradarbių, kadangi neturinčiųjų mokslinio laipsnio atlyginimas buvo mažas. Vilniečiai neskubėjo stoti, nes turėjo geriau aprūpintas tarnybas. Reikėjo orientuotis į rajone gyvenančius ir dirbančius mokytojus, turinčius polinkį į mokslinį darbą.
Daugelis priimtų į institutą žmonių dirbo sąžiningai ir pagal savo jėgas. Netrukus ėmė laikyti kandidatinio minimumo egzaminus, rinkti medžiagą disertacijoms. Iš pirmaisiais metais priimtųjų apie du trečdaliai pakėlė savo kvalifikaciją, liko dirbti institute arba išėjo į aukštąsias mokyklas.“

Instituto raida iki šių dienų

Vėliau Mokyklų mokslinio tyrimo institutui vadovavo Adelė Darginavičienė (1960–1963), prof. Vladas Rajeckas (1963–1975), prof. Juozas Vaitkevičius (1975–1980), Bronius Dobrovolskis (1980–1987), Paulius Beresnevičius (1987–1991), Žibartas Jackūnas (1991–1996), Pranas Gudynas (1996–2009).

Keičiantis institutui formuluojamiems tikslams, politinėms srovėms, kito ir instituto pavadinimas: 1973 m. institutas buvo pervadintas į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą, 1992 m., Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, pavadinimas pakeistas į Pedagogikos institutą.

2001 m. reorganizavus Pedagogikos institutą buvo įkurtas Švietimo plėtotės centras. Pagrindiniai jo uždaviniai buvo rengti ir diegti bendrojo ugdymo turinį reglamentuojančius dokumentus bei metodinę medžiagą, organizuoti ir vykdyti švietimo sistemos stebėsenos darbus, rengti švietimo plėtotės modelius.

2009 m. rugsėjo 1 d., reorganizavus Pedagogų profesinės raidos centrą, Švietimo plėtotės centrą, Mokytojų kompetencijos centrą ir Lietuvos suaugusiųjų švietimo ir informavimo centrą, buvo įkurtas Ugdymo plėtotės centras. Jam nuo pat įkūrimo vadovauja Giedrius Vaidelis.

Instituto veikla

Per pirmuosius 25-erius instituto veiklos metus buvo suformuotos tokios mokslinių tyrimų kryptys: mokymo turinio ir metodų tobulinimo, moksleivių komunistinio auklėjimo efektyvinimo, ikimokyklinio auklėjimo, pedagoginės minties raidos, liaudies švietimo ekonomikos ir organizavimo, kai kurių profesinio techninio mokymo problemų nagrinėjimo. Minint 25-mečio sukaktį, daugiau kaip pusė instituto mokslo darbuotojų nagrinėjo mokymo turinio ir metodų tobulinimo problemas.

Tik įkūrus institutą buvo pradėti pedagoginės minties ir vidurinės mokyklos raidos tyrimai. Šiomis temomis buvo paskelbta nemažai darbų, o stambiausias iš jų buvo Meilės Lukšienės „Lietuvos švietimo bruožai XIX a. pirmojoje pusėje“ 1970 m.

Sovietiniais laikais instituto veikla buvo prieštaringa. Daugelis nagrinėjamų problemų turėjo ryškų ideologinį atspalvį, tačiau nemaža darbų buvo orientuoti į Lietuvos švietimo poreikius, mokslo tyrimai buvo grindžiami Europos ir pasaulio pedagoginės psichologijos laimėjimais. Kai kurios instituto veiklos yra ne kartą kėlusios tuometinės valdžios nepasitenkinimą. Ypač jiems užkliūdavo švietimo istorijos ir kiti Lietuvos valstybingumą menantys darbai.

Grupė instituto mokslininkų – M. Lukšienė, L. Tupikienė, P. Beresnevičius, V. Blauzdys, R. Cibulskas, B. Česnaitė, A. G. Davidavičienė, V. Jonynienė, E. Marcelionienė, R. Navickas, A. Paurienė ir A. Valantinas – yra 1988 m. prasidėjusios Lietuvos švietimo reformos iniciatoriai, ėmęsi rengti mokslinius bei metodinius jos pagrindus. Pasitelkę kitų institucijų mokslo darbuotojus ir praktikus, jie parengė konceptualius Lietuvos švietimo sistemos pagrindus – naujos, demokratinės švietimo sistemos gaires.

Remiantis konceptualiomis švietimo reformos nuostatomis, parengtas ir 1991 m. priimtas naujas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas bei daugelis poįstatyminių norminių dokumentų, reglamentuojančių įvairias reformuojamas švietimo sistemos grandis.

Vėliau instituto darbuotojai svariai prisidėjo rengiant reformuotos mokyklos nuostatus, mokymo planus, švietimo priežiūros dokumentus, gimnazijų nuostatus, respublikines higienos normas, dalyvavo rengiant daugelį švietimo programų, mokytojų atestacijos dokumentų ir kt.

Po Nepriklausomybės atkūrimo, 1990–1997 m., buvo išleista daugiau nei 100 naujų, pakartotinų ar pataisytų vadovėlių, daugiau nei 320 kitų pedagoginei bendruomenei skirtų leidinių: programų, papildomos mokomosios ir metodinės medžiagos.

Pirmieji mokslininkai

Pirmasis pedagogikos mokslų kandidato disertaciją parengė ir 1964 m. apgynė tuometinis mokslinis sekretorius Leonas Jovaiša. L. Jovaiša vėliau tapo profesoriumi, pedagogikos mokslų daktaru, dirbo Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto (dabartinis Vilniaus universitetas) katedros vedėju, dėstė Kauno technologijos universitete. 2001 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.

1967 m. pedagoginė bendruomenė sveikino pirmąjį pedagogikos mokslų daktarą tuometinėje Tarybų Lietuvoje – Joną Laužiką. J. Laužiko disertacijos tema buvo „Mokinių valios ugdymo bruožai“. Tuo metu institute jis dirbo vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu, vėliau tapo profesoriumi. 1968 m. gavo LTSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardą.

Per pirmą instituto gyvavimo keturiasdešimtmetį net 92 mokslo darbuotojai apgynė disertacijas: 86 – daktaro ir 6 – habilituoto daktaro.

Meilė Lukšienė

Meilė Lukšienė savo mokslinę veiklą pradėjo kaip literatūros tyrėja. Vėliau tyrinėjo švietimo istoriją ir pedagoginę mintį, iškėlė švietimo istorijos svarbą, teigė, kad švietimas yra tautos kultūros dalis. 1959–1997 m. Pedagogikos institute ji dirbo vyresniąja moksline bendradarbe.

„Tuo laikotarpiu, kai prasideda atlydys ir yra imperijos pastatas, pasidaro aišku, kad laikas brandintas idėjas realizuoti, laikas kalbėti garsiai, pateikti ne atskirus jų fragmentus, o sujungti į vieną didelę problemą – kitokios, nacionalinės švietimo sistemos problemą.“

Ilgametė instituto darbuotoja M. Lukšienė pradėjo Demokratinės švietimo sistemos gairių rengimą ir jam vadovavo. Pagrindinės švietimo reformos idėjos bei nuostatos atsispindi šiose publikacijose: „Tautinė mokykla. Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija“ (1988 m.); „Tautinė mokykla. I dalis. Mokyklų tipų koncepcijos“ (1989 m.); „Tautinė mokykla. II dalis. Ugdymo turinio koncepcijų projektai“ (1990 m.); „Lietuvos švietimo koncepcija“ (1992 m.); Pradinės mokyklos programos (1990, 1991 ir 1992 m.); Ikimokyklinio ugdymo programos (1991 m.); „Lietuvos švietimo reformos gairės“ (1993 m.).

Meilė Lukšienė buvo apdovanota pirmuoju Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Garbės ženklu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi už nuopelnus Lietuvos švietimui ir UNESCO J. A. Komenskio medaliu.

Dabartis


Ugdymo plėtotės centras yra švietimo pagalbos įstaiga. Centro misija – užtikrinti ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo turinio kokybę, būtiną tvariai šalies pažangai.

Ugdymo plėtotės centras yra atsakingas už bendrąjį ugdymą, pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programas, atlieka vadovėlių ir mokymo priemonių vertinimą, vykdo svarbius ES struktūrinės paramos projektus, bendradarbiauja su dalykų mokytojų asociacijomis ir kitais socialiniais partneriais.

Rugsėjo 6 d. maloniai kviečiame dalyvauti Mokyklų mokslinio tyrimo instituto, kurio veiklą tęsia Ugdymo plėtotės centras, 60-ties metų jubiliejaus šventinėje popietėje.

14.30 val. atidengsime dr. Meilės Lukšienės atminimo lentą.

15.00 val. direktoriai – Bronius Dobrovolskis, Žibartas Jackūnas, Pranas Gudynas, Giedrius Vaidelis – pasidalys įžvalgomis apie švietimo raidą, jo ateitį.

Neformaliose diskusijose ir kolegiškuose pašnekesiuose aptarsime nūdienos švietimo aktualijas, dalysimės mintimis apie sukauptos patirties panaudojimą.

Marija Načaitė
Informacinių technologijų skyriaus metodininkė

Straipsnis parengtas pagal Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto 25-erių mokslinio darbo metų apžvalgą (1983 m.), Pedagogikos instituto 40-mečio leidinį (1998 m.) ir leidinį „Ugdymo problemos IV (XXXI)“ (1998 m.).

 

 
Informacija atnaujinta 2018-09-05 13:41:57